liepos 10th, 2010 by Euristarchas

(c) Banksy

Visų pirma norėčiau pasidalinti savo nuostaba, kad vos vienas šio tinklaraščio įrašas sugebėjo taip staiga visą jį iškelti į viešumą ir lankomumo kartelę pakelti šimtais kartų. Netikėta, bet ir malonu. Džiugai, lieku tau už tai skolingas.

Bet šiandieną aš ne apie tai. Kadangi sulaukiau atsakymo iš tinklaraštininko Martyno Žilionio, norėčiau atsakyti ir jam. Ir žinot, tas atsakymas kažkuo užkabino, būtent dėl to atsakymas sulauks atsakymo.

Neketinu ir toliau gilintis, kodėl man reikalinga kūrybinė pilnatvė ir kokie argumentai verčia nemokamai dalintis savo kuriamu turiniu, verčiau pamėginsiu dar kartą priminti tuos žmonės, kurie atiduoda pinigus savo kūrybai ir už tai negauna visiškai jokios naudos.

Turbūt visiems čia esantiems yra girdėta sąvoka Street Art, būtent šie žmonės ir įkvepia tokiam įrašui. Kodėl pasirinkau būtent juos? Visų pirma gatvės menininkai už savo piešinius ant pastatų negaina jokios finanasinės naudos. Ir tiesą pasakius, netik, kad negauna finanasinės naudos, bet dar ir yra vadinami vandalais ir jų kūryba yra paprasčiausiai sunaukinama ir už ją baudžiama.

Visų šių žmonių ideologija labai puikiai parodo, kad materialinės gėrybės nėra esminis reikalas. Daug svarbesnis dalyka yra savęs paties išraiška, prie to dar pridedant ir pasitaikančius žmones, kuriems prie viso to reikalingas viešumas. Žinoma, gatvės menininkus dar labai masina ir adrenalinas, dėl to ar būsi pagautas ar ne.

Aišku, reikėtų suprasti Martyną, kuris pasisako ne už menininkus kovojančiais laisvais būdais ir laisvės keliu, bet žmones norinčius skanaus kepsnio pietus, bei moderniausios studijos savo kompaktui. Žmonės, nepykstu ant jūsų už tai, iš esmės netgi pritariu jūsų norams, tik nepritariu jų įgyvendinimo būdams. Šiandieną bandomas įteisinti visuotinis reketas autorių algoms dengti! Būtent ties šiuo momentu ir pradedu pykti.

Kodėl verčiau nepaieškojus efektyvesnių ir savanoriškų būdų klausytojams apmokestinti? Galbūt daug efektyviau ir naudingiau būtų, jeigu kiekvienas atlikėjas atskirai arba visi kolektyviai susikurtų PayPal sąskaitą ir savo tinklapiuose įsidėtų didžiulį mėlyną „Donate“ mygtuką? Aišku, to efektyvumo mes niekada nesužinosime, jei ir toliau bus einama tokiomis mokėjimo prievolėmis.

Dar pabaigai papasakosiu vieną savęs „pardavinėjimo“ pavyzdį, kuris man labai giliai įstrigo ir paliko įspūdį. Banksy, ar kada teko tokį girdėti? Taip, taip, tai vienas garsiausių gatvės menininkų apie kuriuos jau pasakojau savo įraše. Jo asmeniniame tinklpyje yra skiltis „Shop“. Tikėjęsis joje tradiciškai rasti filmo DVD ar kažką panašaus, radau paprasčiausią užrašą:

Banksy does not produce greeting cards or print photo-canvases or paint commissions or sell freshly baked bagels. Please take anything from this site and make your own (non-commercial use only thanks).

Prisiminus šį užrašą, man dar aiškiau darosi, kad naujasis mokestis yra visiškai man nepriimtinas.

autorystė, mokesčiai

liepos 8th, 2010 by Euristarchas

(c) hartboy

Šį įrašą taip pat labia sėkmingai būtų galima pavadinti – kodėl aš nesutinku su aršiausiais autorinių teisių gynėjais? Visų pirma pradėsiu nuo pastabos, kad šiuo metu taip vadinamas autorines teises vertėtų vadinti kopijavimo teisėmis, kaip tai labai teisingai pastebėjo Grumlinas. Taip pat prie šio įrašo prisidėjo ir labai arši diskusija dėl laikmenos mokesčio. Pasistengsiu per daug neapsistoti ties šiuo mokesčiu, nors ir kaip pirštai lakioja klaviatūros klavišais norėdami paburbėti vien apie tokio mokesčio idėją.

Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad kaip knygos autorius būčiau visiškas naujokas ir dar pasislėpęs po niekam nežinomo Euristarcho kauke. Iš pat pradžių aš labai abejoju, kad mano autorinį darbą sutiktų išleisti bent viena leidykla, jau nekalbant apie tai, kad koks nors atliekamų pinigų kišenėje turintis žmogus galėtų knygų lentynoje bent pažvelgti į tokį leidinį. Aš tai labai puikiai suvokiu ir tikrai neketinu bent truputį vargintis dėl tokių dalykų, verčiau jau visą rašliavą sudėsiu į PDF dokumentą ir paleisiu į pasaulį pagal kokią nors atvirą licenciją, tarkim Creative Commons. Taip pat reikėtų paminėti, kad nuo šiandien ir šiame tinklaraštyje patalpinti tekstai yra platinami pagal Creative Commons licenciją, todėl prašom imkit ir kopijuot mano tekstus.

Bet tai nėra visa argumentacija kodėl atvirai ketinu paleisti tolimesnę savo kūrybą. Dar reikėtų paminėti ir tai, kad visa savo esybe už atvirą ir laisvai dalinamą žmonių darbą. Turbūt kaip kompiuterio vartotojas jau nebesugebėčiau apsieiti be SourceForge programų talpyklos, be WordPress platformos ir daugybės kitų atvirų kūrinių, kurių atvirumas man suteikia galimybę jais laisvai ir nemokamai naudotis kiekvieną dieną. Visiškai to paties reikalauju ir iš savęs paties, bei savo kuriamo turinio. Nenoriu, kad žmogus susidomėjęs mano darbais negalėtų laisvai pasiekti turinio ir būti ribojamas kopijavimo teisių. Man tai nepriimtina. Žinau, kad laisvai į pasaulį paleisdamas darbą tu nebegali suvaldyti jo plitimo srautų, bet žiūrint į dabartinę praktiką jokios licencijos negali suvaržyti kūrinių plitimo.

Būtent mano, kaip galimo autoriaus ateityje svajonė ir yra, kad kitas asmuo susidomėjęs mano nuveiktais darbais galėtų tiesiai Google paieškos laukelyje susivesti darbo pavadinimą ir tiesiai iš mano puslapio jį parsisiųsti. Tai yra patogu tiek man kaip autoriui, tiek skaitytojams. Aš kaip autorius galėčiau stebėti parsisiuntimų skaičių, kaip dažnai tai daroma ir kurie šaltiniai dažniausiai atsiunčia potencialius skaitytojus. Tuo tarpu patys skaitytojai/klausytojai/žiūrovai gali be jokių problemų ir kliūčių gauti mano kūrybos vaisius, jais laisvai naudotis ir vietoj to, kad tiesiog rekomenduotų juos savo draugui, tiesiai elektroniniu paštu viską persiųsti skaitymui.

Dabartinėje erzelynėje dėl laikmenos mokesčio, jo gynėjai labai dažnai primena, kad autoriui taip pat reikai duonos, kelnių ir marškinių. Kolega, tinklaraščio autoriau, visiškai su Jumis sutinku! Tik nesutinku su tuo, kad keturių žmonių kopijavimą arba keturių autorių pietus restorane privalo padengti visi laikmenų pirkėjai, net ir tiek kurie neturi nieko bendro su to autoriaus nuosavybe. Žinote, man tai iš dalies primena visišką politinio korektiškumo reikalavimą arba per prievartą vedamą šabloninį visuomenės elgesį. Dėl to man apčiam yra labai sunku pagalvoti, kad tokie variantai gali būti dar svarstomi!

Ką aš pats rinkčiausi? Žinot, galima rinktis daugybę variantų. Tokios sistemos kaip mokejimai.lt suteikia galimybę paramą gauti SMS žinutės, taip pat galima naudotis PayPal paslaugomis ar kokia kita sistema. Reiktų nepamiršti ir naujausio produkto Flattr. Visas šis platus paslaugų ratas suteikia galimybes drąsiai, nebijant įsidėti paprasčiausia Donate mygtuką, kurį tikrai paspaus tie, kuriems jūsų kūryba pasirodė vertinga ir jie nepagailės keleto pinigų už autoriaus triūsą. Taip pat svarbu nepamiršti, kad kiekvienas skirs pagal galimybes. Tai yra iš bedarbio nebus reikalaujama 40Lt už CD, kai tuo tarpu dešimteriopai didesnes pajamas turintis žmogus gali/privalo mokėti tiek pat. Laisva internetine formas kiekvienas galės pasirinkti jiems prieinamą suma. Man kaip autoriui gerbiančiam savo skaitytojus, tai yra labai svarbu!

Tikiuosi šis įrašas Jums pakankamai gerai paaiškino, kodėl ketinu laisvai ir atvirai paleisti tolimesnius savo kūrybos vaisius, neribodamas jų keisčiausias apribojimais ir dar keistesniais „kompensaciniais mokesčiais“.

autorystė, knyga, mokesčiai, Tinklaraštis

liepos 2nd, 2010 by Euristarchas

(c) TroyHolden

Ir žinote, visgi aš tikrai albai myliu diskusijas. Diskusijas, kurios kartais virsta karštais ginčais, kurie neiškelia jokios galutinės išvados ar tiesos. Nepriklausomai nuo to mėgstu diskutuoti ir ginčytis. Išgirsta kito žmogaus nuomonė, kurios išraišką kartais reikia paprovokuoti yra vienas įdomiausių dalykų gyvenime ir visame bendravime su žmonėmis. Neneigsiu ir to, kad kartais daugiau dėmesio skiriu provokacijoms, o ne pačiai diskusijos esmei.

Na, o, bet, tačiau šį kartą aš ne apie diskusijas/ginčus. Įkvėsptas vienos iš šiandienos diskusijų norėčiau Jums skaitytojai papasakoti savo nuomonę apie melą. Melą visokį ir gerą, ir blogą, galite vadinti jį kaip norite. Melas, turėdamas bet kokį pavadinimą man visada išlieka melu ir sakykite ką norite – melas yra melas.

Melavau tik todėl, kad nenorėjau įskaudinti artimo…

Vos išgirdęs šią frazę iškart žagtelėjau ir negalėjau patikėti, kad žmogus galėjo man taip pasakyti. Meluoti ir neįskaudinti žmogaus? Ar tai nėra visiškas antagonizmas? Galbūt ir meluodamas neįskaudinsi svetimo žmogaus(nors tokiam melui taip pat nepritariu), bet neįskaudinti artimo meluojant yra tiesiog neįmanoma.

Visų pirma reikėtų pasakyti, kad melas anksčiau ar veliau išaiškėja, įpatingai tarp tų žmonių su kuriais tenka bendrauti kasdien ar jus supa ta pati aplinka. Kitaip yra neįmanoma. Arba jūs pats netyčia įsiduosite ir visai to nenorėdamas pasakysite tikrąją tiesą arba iš aplinkinių žmonių bus sužinoma tikroji tiesa, nors ir po keletos metų. Ir norite pasakyti, kad tiesa išaiškinta po ilgo laiko tarpo yra mažiau skausminga? Jeigu taip manote, drįsiu su jumis nesutikti!

Jeigu būtumėte tiesą pasakę vakar, užvakar ar bet kurią kitą minutę kada pamelavote, žmogui būtų užtekę išgyventi tiesos skausma, tačiau praėjus kuriam laikui skausmas dėl tiesos yra nemažesnis. Prie jo dar prisijungia ir kitas jausmas – išdavystė. Ar jūs bent suvokiate, kad artimajam sužinojus apie visas jūsų melagystes labai pagrįstai kils abejonė ar jis dar gali jumis pasitikėti. Pastatykite save pačius į tokią situaciją ir pabandykite įsivaizduoti, kad tik praėjus kuriam laikui sužinote apie vieno iš artimiausių žmonių melagystę. Kaip jūs tada jaustumėtės? Laimingas, patenkintas, ramus? Ar piktas ir abejojantis, kad vis dar galite pasitikėti tuo, kurį laikėte artimu?

Egoiste, tu egoiste…

Manau, kad dar reikėtų sugrįšti prie to, kad meluojama tik siekiant gero ir nenorint įskaudinti savo artimo. Pykite, nepykite, bet aš taip pat netikiu tais, kurie taip sako. Kaip jau minėjau ankstesnėse pastraipose melas anksčiau ar vėliau išlenda į dienos šviesą, o tada jūsų artimas nesijaučia nei truputį laimingesnis dėl to, kad jam melavote, nors jau ir daug vandens nutekėjo nuo to momento kai jūs pamelavote.

Žinote, pasakysiu atvirai: mele įžvelgiu tik egoizmą! Taip, taip ir nekitaip. Žinau, kad dabar turėčiau išvįsti daugybę susiraukusių veidų ir sakančių: ką tu čia nusikalbi? Galite pykti, galite teisti, bet tikrai laikausi tokios nuomonės. Pabandysiu kuo sklandžiau paaiškinti kodėl aš pasilieku prie tokios nuomonės.

Pasikartosiu ir trečią kartą, kad melas išaiškėja ir vis tiek skaudina žmogų. O tai jau kuo puikiausiai parodo, kad melu nuo nieko neapsaugosite savo artimo ir nesugebėsite jo neįskaudinti. Bet kiek galima kartotis, reikėtų prisiminti ir kitus dalykus. Ko jūs siekiate meluodamas? Galbūt ir nevisais atvejais, bet dauguma tai tikrai jūs meluodamas vengiate akistatos su tikrąja akistata ir tikrąja jums artimų žmonių reakcija. Prisipažinkite, kad jums nebaisu pasakyti tiesą, kad jūs sudaužėte telefoną pametę jį iš kišenės, bet būtų pakankamai baisu pasakyti, kad šiandieną neturite telefono, nes palikote jį pas savo meilužę(-į). Ar ne tiesą sakau?

Būtent todėl ir vadinu melą viena iš baimės formų. Juk būtent todėl ir yra meluojama, nes bijoma atsistoti akis į akį su tiesa ir žmogumi kurį nuliūdintų jūsų sakomi žodžiai. Labai puikiai žinau kokia stipri yra ta baimė ir kaip ji masina vengti aštresnių temų ar visiškai atviros tiesos. Nemanykite, kad pats niekada nesu tos baimės pajutęs. Esu ir ne kartą teko pameluoti dėl drąsos stokos. Bet žinote ką galiu pasakyti? Perlipkite per šią baimę vieną, antrą ir trečią kartą, pamatysite, kad ketvirtas kartas nebėra toks baisus, nes po kelių tiesos pasakymų labai puikiai suvoksite kurie žmonės ištiesų jus supranta ir kuo puikiausiai sugeba susitvarkyti su kylančiu skausmu.

Kada jau susidursite su ta atvira tiesa ji nebebus tokia baisi, nes iš tiesų baisiausia yra tai kas nepažįstama, o tai ką pažįstate nebėra taip jau baisu. Susipažinkite su skausmingomis tiesos akimirkomis ir jos taps puikiai pažįstamomis ir nebetaip aklinai baisingos.

Džiuginančio melo niekada nebūna

Turbūt su tokia antrašte ir reiktų pabaigti savo įrašą, nes ji kuo puikiausiai atspindi visas mano mintis išpasakotas šiame įraše. Tiesa kritikams iškart norėčiau pasakyti, nepulkite manęs kritikuoti ir sakyti, kad apsimetu šventuoju. Tikrai ne, esu gyvenime ne kartą pamelavęs ir kiekvieną kartą meluodamas darau tai su skausmu, bet reikia pripažinti, kad tiesiog tiesai esu nepakankamai drąsus arba brangus. Lygiai taip pat nesmerkiu ir tų kurie retkarčiais pameluoja, tiesiog norėčiau paskatinti visus mažiau meluoti ir kiekvieną kartą prieš tai padarant labai gerai pagalvoti ar pats po tokio melo dar sugebėtumėte pasitikėti savo artimu ir ar būtumėte laimingi jeigu jums taip būtų meluojama?

Šie klausimai dauguma atvejų padeda įveikti baimes ir paskatina daug atviriau pasakyti tiesą.

garbė, melas, vertybės